Imtynės  - viena seniausių sporto šakų pasaulyje. Apie imtynes, kaip mėgstamą veiklą, liudija daugybė architektūros ir literatūros paminklų :Babilono lentelės, šventyklų sienų piešiniai, freskos, įvairių tautų epai. Istorikai ir archeologai teigia, kad senovės Egipte jau prieš 5 tūkst. Metų žinojo šiuolaikinių imtynių pagrindinius technikos ir taktikos elementus. Imtynės buvo populiarios daugelyje tautų ir jų pavadinimas nacionaline kalba pažodžiui reikštų „kova“ , „grumtynės“  ir t.t.

    Šie įvairiose tautose vartoti pavadinimai tolydžio nusistovėjo bendresniu terminu „imtynės“ .

    Senovės Graikijoje imtynėms buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Imtynės tuo metu buvo įtrauktos į vaikų , jaunuolių, suaugusiųjų fizinio lavinimo sistemą. Šalyje veikė specialiosios gimnazijos, kur, atitinkamai maitinantis, laikantis buities ir treniruočių režimo, profesionaliai mokytasi imtynių. Tuo metu daugelis žymių filosofų, poetų, valstybės veikėjų ir karvedžių (Pitagoras, Platonas, Pindaras, Alkinadas...) kartu buvo ir garsūs imtynininkai – olimpinių žaidynių dalyviai ir nugalėtojai. Išminties ir karo deivė Atėnė buvo laikoma imtynių globėja, kas dar kartą patvirtina šios šakos reikšmingumą ir populiarumą.

    Europoje imtynės buvo populiarios Graikijoje ir Romoje. Nuo 776 m. per. Kr. Imtynės įtrauktos į olimpinių žaidynių varžybų programą. Ankščiau teisti ar amoralūs asmenys imtynių varžybose dalyvauti negalėjo. Nugalėtoju buvo skelbiamas tas, kuris varžovą ant žemės permesdavo tris kartus. Olimpiniai čempionai ir tada buvo labai gerbiami -  jie tapdavo nacionaliniais didvyriais ( nugalėtojai į miestą būdavo įvežami trimis baltais žirgais pro specialiai tam prakirstą sieną). Homeras imtynes aprašė savo nemirtingoje poemoje „Iliada “ .Apie jas byloja ir senovės legendos, kiti rašytiniai šaltiniai: Prancūzijoje -„Rolando giesmė “, Indijoje - „Ramajana “, Vokietijoje -„Nibelungų giesmė “.

    Imtynių varžybų taisyklių bendri pradmenys pradėjo įsiteisinti XVIII – XIX a. daugelyje Europos šalių. Tai prasidėjo, kai Romos imperija, užkariavusi Graikiją, tarp kitų meno sričių savo kultūros erdvėje pripažino ir imtynes. Tuo metu jos ir tapo profesionaliu sportu ir gabiausių atletų pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Paskui, įsigalėjus religinėmis doktrinomis, kūno kulto vertė prarado buvusį populiarumą – tada imtynės, kaip ir kitos sporto šakos, prarado savo potraukį.

    Imtynėmis kaip sportui pripažinti Europoje XVIII a. tenka Prancūzijai, nes puikūs šios šalies gastroliuojantys atletai gebėjo sudominti temperamentingus prancūzus. Jie šią imtynių kaip dvikovos meno formą greitai įvertino ir imtynės tapo labai populiarios. Nuo to meto jų populiarumas pasiekė daugelį Europos šalių. Prigijo prancūziškas imtynių pavadinimas.

    Šios imtynės buvo įtrauktos į pirmų (1896 m.) Atėnų šiuolaikinių olimpinių žaidynių programą ir Olimpinis komitetas, siekdamas pripažinti tautas, kuriose užsimezgė tokių imtynių pradai, pavadino jas graikų – romėnų imtynėmis. (Buvusioje Sovietų   Sąjungoje ir jos įtakos zonos pavergtuose kraštuose buvo ignoruojama Olimpinio komiteto, kaip pasaulio šalių atstovo olimpinėse žaidynėse, nuostata ir imtynės, jos buvo pavadintos klasikinėmis). Šiose varžybose atletai dar nebuvo (kaip ir senovėje) skirstomi į skirtingas svorio kategorijas. Antrosiose šiuolaikinės olimpinės žaidynės (Sant Luise JAV 1904 m.) šeimininkai į imtynių varžybų programą pasirinko laisvojo stiliaus imtynes. Jos dar ir šiuo metu dažnokai vadinamos amerikietiškomis. Iki 1920 m. šios abi imtynių rūšys žaidynių programoje dažnai buvo kaitaliojamos, tačiau nuo to laiko graikų – romėnų, taip pat ir laisvosios imtynės tapo lygiateisės olimpinių žaidynių programoje. Kiekvienoje svorio kategorijoje šaliai nuo 1928 m. gali atstovauti tik vienas atletas ( iki to laiko tokio apribojimo nebuvo).

    Tarptautinė imtynių mėgėjų federacija – FILA buvo įkurta 1912 m. Federacijos iniciatorės buvo Italija, Prancūzija, Šveicarija, Švedija. Pastaruoju metu šioje organizacijoje atstovauja per šimtą narių. Pirmasis Europos  graikų – romėnų imtynių čempionatas įvyko 1898 m. , o pasaulio – 1904 m. (laisvųjų imtynių atitinkamai – Europos -  1929 m., o pasaulio – 1951 m.)

Straipsnio šaltinis : A.Liaugminas, S. Liaugminas, R. Tirilis  Imtynių sportas Lietuvoje : Darbai ir laimėjimai.