Dziudo

salė

Dziudo – šiuolaikinė japonų kovos meno (gendai budo) ir kovinio sporto rūšis, atsiradusi Japonijoje XIX a. pabaigoje.

DZIUDO – (jap. ju – minkštumas, švelnumas + do – būdas), tautinės japonų imtynės – sportiškiausia Rytų dvikovų disciplina. Imamasi ant kilimo (tatamio; plotas – nuo 6 × 6 iki 12 × 12 m). Suaugusiųjų imtis trunka 5 min, jaunimo – 4 minutes. Laimi sportininkas, techniškai parbloškęs (atlikęs metimą) varžovą ant nugaros arba išlaikęs jį 25 s nugara prispaustą prie tatamio, atlikęs skausmingą veiksmą per alkūnės sąnarį arba smaugiamuoju veiksmu kaklo srityje privertęs pasiduoti.

Leidžiama imti už aprangos, kojų, kišti koją. ∆ vartojami japoniški terminai. Imtynininkai skirstomi į 7 sv. kategorijas: lengviausiojo (vyrų iki 60 kg, moterų iki 48 kg), puslengvio (atitinkamai iki 66 kg ir iki 52 kg), lengvojo (iki 73 kg ir iki 57 kg), pusvidutinio (iki 81 kg ir iki 63 kg), vidutinio (iki 90 kg ir iki 70 kg), pussunkio (iki 100 kg ir iki 78 kg), sunkiojo (> 100 kg ir > 78 kg) ir absoliučiojo sv. (varžytis gali bet kokio sv. imtynininkai; negalioja olimpinėse žaidynėse). Varžybų dalyviai vilki baltą arba mėlyną ∆ kostiumą (dziudogą) – kimono ir kelnes, juosi diržu, kurio spalva turi atitikti sportininko meistriškumą.

Pagal tarpt. kvalifikaciją skiriama 16 meistriškumo pakopų: 6 kiu ir 10 danų. Sportininkai, turintys šeštąjį kiu (žemiausias įvertinimas), juosi baltu, penktąjį – geltonu, ketvirtąjį – oranžiniu, trečiąjį – žaliu, antrąjį – mėlynu, pirmąjį – rudu diržu, turintys pirmąjį – penktąjį daną – juodu, šeštąjį – aštuntąjį – raudonos ir baltos juostų, devintąjį – dešimtąjį (aukšč. įvertinimas) – raudonu diržu.

Dziudo moko daugiau, nei kaip siekti fizinių aukštumų ar atletinio meistriškumo. Dziudo moko, kaip kontroliuoti savo jausmus, ugdomas teisingumas ir sąžiningumas. Dziudo salė – tai vieta, kur galite išmokti išmaniausio japonų kovos meno.